Žemuoginė arbata
Novelė
Vakarais ji atsisėsdavo ant purpuriniu velvetu aptrauktos sofos, kaulėtais pirštais suimdavo virvutę ir, rodos, nevalingai imdavo ją timpčioti.Toršeras įsižiebdavo ir vėl staigiai užgesdavo.Tamsu. Šviesu. Vėl tamsu. Šviesu.Tuomet Viltė galvodavo: „ O jei gebėčiau prasukti savo dienas ir naktis kaip nuobodų įsimylėjėlių dialogą pigiame Bolivudo filme.“Kai paskausdavo ranką, ji žinodavo, kad jau tamsu. Atsiguldavo į lovą su keliomis iššokusiomis spyruo