Žemuoginė arbata
Novelė


Vakarais ji atsisėsdavo ant purpuriniu velvetu aptrauktos sofos, kaulėtais pirštais suimdavo virvutę ir, rodos, nevalingai imdavo ją timpčioti.Toršeras įsižiebdavo ir vėl staigiai užgesdavo.Tamsu. Šviesu. Vėl tamsu. Šviesu.Tuomet Viltė galvodavo: „ O jei gebėčiau prasukti savo dienas ir naktis kaip nuobodų įsimylėjėlių dialogą pigiame Bolivudo filme.“Kai paskausdavo ranką, ji žinodavo, kad jau tamsu. Atsiguldavo į lovą su keliomis iššokusiomis spyruoklėmis, užsitraukdavo storą pūkinę antklodę iki pat viršugalvio ir galvodavo, galvodavo... Galvodavo apie nužydėjusias pienes ir nejučia lygindavo jas su savimi, apie tvoromis laipiojančias kates, klausdavo savęs, kodėl žmonės visuomet bijo jos žvilgsnio? Gal pati bijodavo į juos žiūrėti, tiesiai į akis? Tuomet vėl prisimindavo kiemą. Ypač ją džiugino moteriškaitė raudona suknele su baltais žirneliais, kuri kiekvieną trečiadienį atsinešdavo su savimi didžiulį pintą krepšį ir susirinkdavo savo skalbinius nuo virvės, apvytos apie du dar visai jaunučius gluosnius.O, kaip jie
kvepėdavo ankstyvą pavasarį.To stebuklingo kvapo prisisunkdavo kiekviena tarpuvartė,
kiekviena langinė, kiekviena raudono stogo čerpė. Tada ji skriste skrisdavo kiemais ir gatvėmis, kojomis neliesdama pažliugusios žemės, sklidina uosio ambrozijos, kol pasiekdavo trečiajį skersgatvį.Tuokart ji nusileido tiesiai į didžiulę balą, tamsiomis dėmėmis išmargindama baltas kojinaites.Išmirkiusi jas šiltame vandenyje su ūkinio muilo drožlėmis, sugrįždavo atgal prie gluosnių ir virvės.Tada Viltė imdavo galvoti apie vėją, žaidžiantį skalbiniuose, apie sula apvarvėjusius virvės galus,apie pro trečio aukšto langą sklindančią pianino dejonę, bet labiausiai apie skalbinių smeigtukus.O!Kiek daug jų buvo!Nuo didžiausio iki visai mažulyčio, nuo medinio iki plastmasinio.Virvė tuomet sumirgėdavo nuostabiausiomis spalvomis.Čia buvo ir raudonas smeigtukas, ir žalias, ir pilkas...Taip, prisimindama kiekvieną smeigtuko spalvą ir atspalvį, Viltė užsimerkdavo ir atmerkdavo akis tik ryte, kaip visada pabudusi nuo įkyraus durų skambučio.Ji žinodavo, kad tai bus Liudmila, Gaudento močiutė.Viltė atidarys duris, senoji krestels savo šviesiai violetine spalva dažytą galvą ir paprašys žiupsnelio druskos.Tada (lyg tarp kitko) pasiteiraus, ar negalėtų Viltė „ paganyti “ Gaudento, kol ji „tvarkys reikalus“. Tad ir šį rytą Viltė nulydėjo Liudmilą apyliudniu žvilgsniu iki pat sutrešusio medžio durų, už kurių slėėsi jos jaunos dienos ir senatvė vienu metu. Senoji atnešdavo Gaudentą ant rankų, pasodindavo jį ant sofos ir, išsitraukusi kortas iš kairiosios chalato kišenės, nuklibinkščiuodavo lošti į antrą laiptinę, kurioje kasdien palikdavo dalį savo sanaupų, tirpstančių kaip cukrus ant anstyvųjų rabarbarų, paliktų saulėje.
Viltė iš lėto atsisuko ir pažvelgė į Gaudentą, suglebusį ant sofos. Jis atrodė kaip skudurinė lėlė.Dėl įgimtos miopatijos jo pilvas buvo išsipūtęs, mentės atsikišusios (dėl to kieme jį ne kartą šaukdavo „angelu“ ), rankos kaulėtos ir siaubą keliančiai liesos.Dėl sunykusių klubų ir rankų raumenų jis negebėdavo atsistoti, ką jau kalbėti apie vaikščiojimą. Berods niekas nežinojo, kiek ištiesų jam metų. Gal septyniolika, o gal dvidešimt septyneri su puse.Jau visą amžinybę niekas nematė nelaimėlio veide nei skausmo, nei džiugesio. Tik apatiją.Nežinia, ar dėl ligos, ar ne...
Viltės žvilgsnis staiga susidūrė su pilkomis jo akimis. Greitai nusisukusi, ji patraukė virtuvės link. Užkaitė surudyjusį kavinuką,ištraukė iš sekcijos apdulkėjusį puodelį su vos įžiūrimomis boružėlėmis ir pripildė jį žemuogių arbatos, tos pačios, kurią Gaudentas taip
mėgo.Pastačiusi puodelį ant mažulyčio staliuko, dengto neriniuota staltiese, ji įsistebeilijo į atėjūną. Gaudentas krustelėjo ir ėmė godžiai traukti į save žemuogių aromatą. Kai arbata atvėso, Viltė pripylė antrą puodelį, tada trečią, ketvirtą... Gaudentas tik uodė, tylėdamas, nepakeldamas akių nuo puodelio, be jokio virptelėjimo veide. Taip jie rymojo vienas prieš kitą. Viltė, stebėdama mažus nelaimingojo džiaugsmus, Gaudentas, paskendęs ( džiovintų ) žemuogių pievoje.Vėliau viskas įvykdavo greitai ir mechaniškai: šaižus skambutis, bylojantis apie tai, kad Liuda vėl pralošė dalį santaupų, dirbtinai mandagus atsiprašymas už sutrukdymą ir galiausiai garsus durų trinktelėjimas.
Kitą rytą, praplėšusi traiškanotas akis, Viltė pajuto kažin kokį gąsdinantį pasikeitimą.Kažkas buvo kitaip.Ne dėl to, kad lijo, ir net ne dėl to, kad nebetiksėjo sustojęs laikrodis.Staiga ji suprato: pirmą kartą Viltė pabudo savaime, ne nuo durų skambučio. Netikėdama tuo, Viltė atkabino durų grandinėlę, pasuko raktą ir durys girgždėdamos atsivėrė. Liudmilos nebuvo.
Įsispyrusi į šlepetes, nušlepsėjo durų link. Jos buvo atrakintos. Atsargiai jas pravėrus, Viltė atsidūrė siaurame prieškambaryje, kuriame netvarkingai mėtėsi knygos. Kampe ji pastebėjo sukniubusią žmogystą. Gaudentas sėdėjo ant šaltų grindų. Jis lėtai pasuko akis į duris, vedančias į miegamąjį. Durys suvaitojo ir lėtai prasivėrė. Ant lovos gulėjo Liudmila. Ji nekvėavo.
Laidotuvės buvo kuklios. Nei Gaudentas, nei Viltė ten nepasirodė, bet abu girdėjo kaimynų pokalbių nuotrupas apie tai, kaip Liudačka ,vargšelė, visad buvusi gera moteriškė, mylėjusi savo anūką, globojusi jį po motinos išvykimo Anglijon, Vokietijon ar bala žino kur. Tiesa, daugelis Liudmilos net nepažinojo, nebent kaip aistringą lošėją.
Po senolės mirties Viltei nebeliko laiko galvoti apie smeigtukus bei pienes. Dieną ir naktį ji praleisdavo su Gaudentu. Kartą, ieškodama cinamono, idant galėtų juo apibarstyti manų košę, Viltė užtiko nedidutę sausainių dėžutę, puoštą melynomis lelijomis, raudonomis astromis ir plaštakėmis. Brakšt, dangtelis nukrito. Viltę išmušė raudonis, akys sublizgo, o pirštai ėmė virpėti. Tai buvo kupiūros. Šūsnis kupiūrų. Tiek pinigų Viltė nebuvo mačiusi per visą pilką savo gyvenimą.
Palikusi Gaudentą, ji skriste nuskrido į svetainę, susmego ant sofos ir ėmė nervingai traukyti toršero virvelę. Taip tampė ją ligi pat vėlumos.
Rytą Gaudentą pažadino durų trenksmas. Viltė šypsodamasi bėgiojo iš kambario į kambarį. Po pusvalandžio šalia jos stovėjo didžiulis žalias lagaminas, o šypsena žadėjo kažką stebuklingo. Surinkusi telefono numerį ji pašnabždom kažką murmėjo į ragelį. Netrukus Viltė įsodino Gaudentą į ryškiai geltoną taksi, pati klestelėjo šalia ir uždarė dureles. Ji dar labiau išsišiepė , paglostė Gaudento galvą, mašina pajudėjo.
Jiedu lėkė pro liaunų berželių alėjas , pro rubinų tviskesiu akinančias aguonų pievas,
palei bičių takus, už nugaros palikdami šamotinių plytų namus ir nenuilstančios Nėries purslus. Saulė pasiekė zenitą ir protarpiais skendėjo debesyse, o Gaudentas sėdėjo prisispaudęs prie lango. Minutės vijo minutes, virsdamos dienomis, savaitėmis, o geltonojo taksi siluetas slydo kalvomis ir dirvonais...
Staiga jis ėmė lėtėti, kol galų gale visai sustojo. Viltė iškėlė Gaudentą iš mašinos. Keliauninkus pasitiko Senos uostas, nepažįstamas vėjas, dvelkiantis vilkdalgiais, ir Eifelio bokštas,rodos, tuoj prakiurdinsiąs dangų.Viltė pasisuko į Gaudentą.Jis šypsojosi...